Civilinė ir darbo teisė

Darbo teisė, kaip ir šeimos teisė, tiek dualistinėje, tiek ir monistinėje privatinės teisės sistemose yra atskirta nuo civilinės teisės. Palyginti su komercine ir šeimos teise, ji labiausiai nutolo nuo civilinės teisės ir tapo savarankiška teisės šaka. Darbo teisės atribojimo nuo civilinės teisės kriterijus yra teisinių santykių objektas. Darbo teisinių santykių objektas – darbinė funkcija, o civilinių teisinių santykių objektas – konkrečiai apibrėžtos vertybės (daiktai, teisės, veiksmų rezultatai, kitos vertybės). Romanų – germanų teisės sistemos šalyse darbo santykio samprata buvo anksti susisteminta ir darbo teisės sritis suvienodinta. Šiuo metu jau beveik nenuginčijamais darbo sutarties atribojimo nuo civilinės sutarties požymiais laikoma:

a) darbo sutartyje apibrėžtas tęstinis darbo procesas, kuris nėra siejamas su konkrečiu rezultatu;

b) pavaldumo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo;

c) darbuotojo privalomas paklusimas vidaus darbo taisyklėms.

Darbo sutartis tapo kriterijumi, apibūdinančiu šios teisės taikymo sritį. Darbo teisinių santykių atribojimas yra labai reikšmingas, nes atsižvelgiant į santykių priskyrimą vieniems ar kitiems iš esmės skiriasi gaunamų pajamų apmokestinimas, skirtingos atsakomybės už padarytą žalą sąlygos ir tvarka. Todėl CK atriboja civilinę teisę nuo darbo teisės nustatydamas, kad:

“ Darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai.”

Vadinasi darbo santykiams civilinės teisės normos gali būti taikomos tik subsidiariai. Tačiau teisės taikymo praktikoje pasitaiko atvejų, kai teisininkai nesugeba atriboti darbo santykių nuo civilinių, todėl ilgai nagrinėjamos teisminės bylos