Civilinė ir šeimos teisė

Šeimos teisė tiek dualistinėje, tiek ir monistinėje privatinės teisės sistemose paprastai yra civilinės teisės sistemos dalis. Tik socialistinė teisė kategoriškai nepritarė šeimos teisės integravimui į civilinę teisę. Ši doktrina rėmėsi argumentu, kad turtiniai santykiai šeimoje nėra savarankiškas teisinio reglamentavimo objektas, nes jie yra išvestiniai iš asmeninio pobūdžio santykių. Socialistinėje visuomenėje, kai privatinė nuosavybė buvo uždrausta, o asmeniniam vartojimui leistino turto kiekis buvo griežtai reglamentuojamas, tos atsiribojimas nuo civilinės teisės nekėlė problemų. Tačiau rinkos ekonomikos šalyse turtinių santykių reikšmė šeimoje yra labai didelė, todėl beveik visose valstybėse šeimos teisė yra civilinės teisės sudedamoji dalis. Tačiau šeimos santykių savitumas objektyviai reikalauja turtinių ir kitų šeimoje susiklostančių santykių specialaus reglamentavimo. Todėl CK šeimos santykiams reglamentuoti yra skirta atskira Trečioji knyga, kurios normos yra gana savarankiškos ir daugeliu atvejų turi didesnę galią nei kitų CK knygų normos. Yra labai svarbu CK Trečiosios knygos reglamentuojamus santykius atriboti nuo kitų civilinių santykių. CK 1.1 straipsnis, apibrėždamas civilinės teisės reglamentavimo objektą, šeimos santykius mini atskirai.:

Lietuvos respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius, tai pat šeimos santykius . Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.”

Remiantis šiuo straipsnio tekstu, galime daryti išvadą, kad šeimos teisės reglamentavimo objektas yra specialiai apibrėžtas ir išimtinis (specialus), palyginti su bendruoju civilinės teisės reglamentavimo objektu. Taigi, šeimos teisės atribojimo kriterijus – teisinių santykių subjektai, kuriuos sieja santuoka, tėvystė ar kiti šeiminiai santykiai.