Civilinė teisė

Civilinė teisė – tai savarankiška teisės šaka, sudaranti visos privatinės teisės, kurios normos sąveikauja su moralės normomis, pagrindą; prioritetiškai taikydamos dispozityvų teisinio reglamentavimo metodą ir išreikšdamos bendruosius Lietuvos konstitucijoje įtvirtintus principus, reglamentuoja laisvų, vienas kitam teisiškai nepavaldžių asmenų turtinius santykius.

Lietuvos civilinė teisė visiškai atitinka savarankiškos teisės šakos kriterijus. Pirma, yra aiškiai apibrėžtas, t. y. pagal CK suformuluotus kriterijus atskirtas, teisinio reglamentavimo objektas. Antra, reglamentavimo objekto (visuomeninių santykių ) prigimtis yra socialinė ekonominė, dėl to šie santykiai funkcionuoja kaip sistema. Ši aplinkybė objektyviai suformuoja prielaidas atsirasti savitai šių santykių reglamentavimo principų sistemai.

Civilinė teisė (civil law, droit civili Būrgerliches — arba Zivilrecht) jai skirtuose veikaluose, taip pat dėstymo tikslais tradiciškai yra skirstoma į skyrius su tokiomis antraštėmis:

  • asmenų teisė;
  • šeimos teisė;
  • sutuoktinių nuosavybės teisė;
  • nuosavybės teisė;
  • paveldėjimo teisė
  • prievolinė teisė.

Šis sąrašas nėra išsamus; jis taipogi neatspindi tiksliai to, kaip šie dalykai išdėstomi įvairių kraštų civiliniuose kodeksuose. Pavyzdžiui, Šveicarijoje yra atskiras Prievolinis kodeksas, o Prancūzijoje Šeimos teisė yra sudėtinė asmenų teisės dalis.

Asmenų teisę sudaro visos normos, susijusios su individų ir kolektyvinių teisės subjektų statusu. Ji apima teisės normas, susijusias su tokiais dalykais, kaip pavadinimas, juridinis adresas (domicik), civilinis statusas, veiksnumas ir asmenų, kurių veiksnumas įvairiais pagrindais yra apribotas, apsauga. Daugelį kolektyvinių teisės subjektų santykių jau nuo seno reguliuoja specialūs administracinės, komercinės ir darbo teisės aktai, todėl Šiuo metu civilinės teisės kodeksų reguliavimo sferoje tėra likę tik nedaug tam tikslui skirtų normų.

Šeimos teisė reguliuoja santuokos sudarymą; santuokos teisinius padarinius; santuokos pasibaigimą dėl ištuokos (divorce), skyrybų (separation) ar jos pripažinimo negaliojančia (cmmilment); įvaikinimą; prievoles, susijusias su Šeimos išlaikymu. Pirmojoje iš išvardytų sričių, kurios reguliavimas beveik nepakito, civilinės teisės sistemos iš prancūzų perėmė civiline, metrikaciją — kaip reikalavimą, kad sudaroma santuoka būtų teisėta. Visose kitose šeimos teisės srityse kodeksas buvo išsamiai pataisytas; tai lėmė šios trys pagrindinės tendencijos: ištuokos liberalizavimas; moterų padėties sulyginimas priimant sprendimus šeimoje ir nuosavybės teisių srityje bei vaikų, gimusių neteisėtoje santuokoje, statuso sulyginimas su teisėtoje santuokoje gimusių vaikų statusu.