Civilinės teisės apribojimas nuo kitų teisės šakų

Kaip jau buvo minėta, civilinės teisės vieta teisės sistemoje grindžiama teisės skirstymu į viešąją ir privatinę. Privatinės teisės pagrindas yra civilinė teisė. Šiame skyriuje bandysime išsiaiškinti kiekvienos teisės šakos, tiek viešosios, tiek privatinės, atribojimo nuo civilinės teisės kriterijus.

Pagrindiniai viešosios (administracinės, baudžiamosios, procesinės bei kitų teisės šakų) ir privatinės teisės atribojimo kriterijai yra suformuluoti CK 1.1 straipsnyje nustatant bendrą taisyklę, kad civiliniai įstatymai netaikomi:

Turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymu nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas(realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei, ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos[…]”.

Šie pateikiami požymiai, būdingi viešosios teisės reglamentuojamiems santykiams ir pagal kuriuos nuo jų atribojame civilinius santykius. Svarbiausias iš jų yra tas, kad viena teisinio santykio šalis įstatymų nustatyta tvarka yra pavaldi kitai šaliai – valstybės institucijai. Šiuo atveju įstatymas apibrėžia pavaldžiosios teisinio santykio šalies pareigas, kurias ji turi vykdyti pagal valdžios institucijos reikalavimus. Kitas skiriamasis požymis – viešosios teisės reglamentuojami teisiniai santykiai atsiranda tiesiogiai, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas. Taigi santykiai atsiranda ne laisva santykio šalių valia ,o įstatymo leidėjo valia nustačius vieno teisinio santykio šalies pavaldumą kitai šaliai – valstybės institucijai ir pareigų vykdymą remiantis įstatymu. Civilinė teisė yra viską apimančio pobūdžio. Vadinasi, ji reglamentuoja visus kitus turtinius santykius, kurių nereglamentuoja viešoji teisė. Atribojant viešąją ir civilinę teisę reikia turėti galvoje, kad tarp subjektų įstatymų nustatytas pavaldumas neužkerta galimybės jiems sudaryti civilinės teisės reglamentuojamus santykius tokioje srityje, kurioje jie nėra vieni kitiems pavaldūs. Pvz. Įmonė, kaip mokesčių mokėtoja yra pavaldi valstybės institucijai.įmonė privalo mokėti statymais nustatytus mokesčius, o mokesčių inspekcija turi teisę kontroliuoti įmonę, taikyti jai sankcijas už mokesčių nemokėjimą. Šiuos santykius reglamentuoja viešoji teisė.tačiau tarp pačių ubjektų gali susiklostyti ir kitokie, pvz. Civiliniai, teisiniai santykiai. Mokesčių inspekcija, kaip juridinis asmuo,perka iš įmonės savo veiklai būtiną įrangą, baldus. Šiuose santykiuose įstatymas nenustato įmonės pavaldumo valstybės institucijai, todėl baldų pirkimo santykiai gali atsirasti tik susitarimo pagrindu, o ne tiesiogiai iš įstatymo.

Privatinės teisės šakos – komercinė, šeimos ir darbo teisė išsirutuliojo iš civilinės teisės, todėl išlaikė funkcinius ryšius su civiline teise ir faktiškai nesiremdamos civilinės teisės normomis negali funkcionuoti.

Komercinės teisės ištakos kaip minėta, glūdi feodalinėje santvarkoje, kai pradėjo formuotis prekybininkų ir įmonininkų socialinis sluoksnis. Jie tarpusavio verslo santykiams reglamentuoti pradėjo kurti savo taisykles, nes civilinės teisės normos dėl tuometinės civilinės teisės perdėto formalumo, ilgai užsitęsiančio ginčų nagrinėjimo proceso netenkino jų poreikio greitai ir patikimai įgyvendinti verslo santykius. Verslininkų santykiai buvo grindžiami asmeniniu pasitikėjimu. Jų nebuvo daug, todėl nesąžiningi verslininkai negalėjo piktnaudžiauti liberaliomis turtinių santykių reglamentavimo taisyklėmis. Iki šiol komercinei teisei būdinga liberali sutarčių forma ir specialios tarpusavio ginčų sprendimo taisyklės.

Pagal tai, ar komercinė teisė yra atskirta nuo civilinės teisės, ar yra jos dalis, privatinės teisės sistemos skirstomos į monistines ir dualistines. Dualistinėje privatinės teisės sistemoje komercinė teisė yra atskirta nuo civilinės teisės. Šioje sistemoje komercinė teisė funkcionuoja savarankiškai, turi savo teisinio reglamentavimo objektą ir principus, tačiau jos reglamentuojamiems santykiams subsidiariai taikomos ir civilinės teisės normos, nes civilinės ir komercinės teisės reguliavimo objektas ir reglamentavimo priemonės dažnai sutampa, ir todėl neracionalu kartoti tas pačias normas abiejų teisės šakų šaltiniuose (pvz. normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą, terminus, ieškinio senatį ir kt.). Monistinėje privatinės teisės sistemoje komercinė teisė integruota į civilinės teisės sistemą, todėl laikoma civilinės teisės institutu arba pošake. Nors monistinėje sistemoje komercinė teisė tarsi išnyksta, tačiau komerciniai santykiai, be abejonės išlieka, tai papt išlieka ir specialaus jų reglamentavimo poreikis. Todėl, nors monistinėje sistemoje civilinės ir komercinės teisės principai vienodi, komerciniams santykiams teisiškai reglamentuoti sukuriamos specialios CK ir kitų civilinių įstatymų normos. Lietuvos respublikoje įtvirtinta monistinė teisės sistema – CK reglamentuoja visus turtinius, tarp jų ir komercinius santykius. Poreikis atriboti komercinę teisę nuo civilinės išlieka ir monistinėje sistemoje, nes tai būtina, norint pagrįsti specialiųjų normų laikymąsi.