Darbo teisė

Jeigu dabar komercinė teisė užima vietą kažkur ties viešosios ir privatinės teisės riba, tai akivaizdu, kad darbo teisė, daugiausia dėl praktinių sumetimų, visiškai pasitraukė iš privatinės teisės srities. Darbo sutartį, kadaise buvusią civiliniu teisiniu santykiu, įstatymai dabar traktuoja kaip grupinį santykį, kurį daugiausia reguliuoja viešosios teisės normos. Kai kuriuose kraštuose egzistuojantys „darbo kodeksai“ yra ne tikri kodeksai, bet veikiau įvairiausi įstatymų, susijusių su darbo santykiais, rinkiniai. Daugumoje civilinės teisės kraštų įstatymiškai įtvirtinus bendrą apsaugą nuo atleidimo iš darbo be priežasties bei nustačius eilinių darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus privalomumą, taip pat jiems faktiškai perdavus įmonių kontrolę, asmens autonomija daugiausia ribojasi sprendimu būti ar nebūti darbdaviu ar darbuotoju. Tuomet kyla klausimas, ar, kaip dažnai yra sakoma, darbo teisė yra autonomiška šaka, ar ji iš tikrųjų yra visos šiuolaikinės administracinės teisės archetipas. Šis klausimas, žinoma, meta iššūkį viešosios ir privatinės teisės skirtumui, kuris niekada nebuvo aiškiai apibrėžtas ir kurį išlaikyti šiandien darosi vis sunkiau.