Komercinė teisė

Komercinė teisė (commercial lažu, droit commercial, Handclsrccht) apskritai yra taikoma korporacijoms ir kitoms verslo asociacijoms, vertybiniams popieriams, bankų veiklai, vekseliams, taip pat kitiems komerciniams san­doriams. Istorinėje įžangoje mes jau matėme, kaip iš prekybos papročių bei iš pirklių teismų praktikos komercinė teisė dar prieš kodifikacijos laikotarpį išsirutuliojo į atskirą, gerai sutvarkytą privatinės teisės atšaką. Daugiausia Prancūzijos dėka, kuri 1807 m. priėmė Code de commerce ir pirmame jurisdikcijos lygyje įkūrė atskirus komercinius teismus, civilinės ir komercinės teisės dichotomija pergyveno tiek kodifikaciją, tiek justicijos centralizaciją. Daugelis kitų civilinės teisės kraštų pasekė šiuo pavyzdžiu.

Tačiau civilinės ir komercinės teisės atribojimas nėra absoliutus ar visiškai aiškus. Visų pirma visoms sistemoms, siekiančioms nustatyti, ar sandorį reguliuoja civilinė, ar komercinė teisė, yra sunku apibrėžti „komersanto“ arba „komercinio akto“ sąvokas. Antra, komerciniams kodeksams stinga bendrųjų principų ir civiliniams kodeksams būdingos vidinės darnos. Todėl civilinė teisė dažnai yra pasitelkiama prireikus užpildyti komercinių kodeksų ir juos papildančių įstatymų spragas. Kai kurie autoriai pastebi, kad komercinėje teisėje randasi vis daugiau civilinės teisės elementų, t.y. dabar komercinė teisė tampa tiesiog specialia civilinės teisės sritimi. Trečia, skirtumai toliau nyksta dėl priešingos tendencijos — civilinėje teisėje randasi vis daugiau komercinės teisės elementų. Jos išraiškos — tai nereikalingo formalumo mažinimas, trečiųjų šalių vaidmens užtikrinant pasitikėjimą didėjimas bei tendencija žvelgti į sandorius ne kaip į izoliuotus teisinius įvykius, bet veikiau kaip į besiplėtojančių santykių dalį. Galiausiai Šveicarijoje, Italijoje bei rengiant Nyderlandų kodekso projektą buvo nuspręsta apsieiti be atskiro komercinio kodekso, ir tai, matyt, atspindi ateities tendencijas.

Tačiau tuo pat metu, kai viena kitą praturtindamas civilinė ir komercinė teisė tampa panašios į vieningos privatinės teisės dalis, reiškiasi ir kita teisinė tendencija — didelė komercinės teisės dalis apskritai išstumiama iš privatinės teisės. Kilusi iš papročių, po to kodifikuota remiantis liberaliu individualios laisvės principu, komercinė teisė vis labiau tampa sistema įstatymų, reguliuojančių komercine, ir korporacijų veiklą. Valstybiniam ekonomikos planavimui išstumia n t rinkos ekonomiką, darosi sunku atskirti komercinę teist; nuo administracinės teisės. Sis procesas tiek įsibėgėjo, jog Prancūzijos ir Vakarų Vokietijos autoriai pakeitė pačią klasifikaciją. Vietoj „komercinės teisės“ jie ėmė kalbėti apie „ekonominės ir komercinės teisės“ sritį, kurioje ekonominė teisė yra administracinės valstybės administracinė (regulaiory) teisė.