Prievolinė teisė

Prievolinė teisė yra pati formaliausia, abstrakčiausia ir (iš pirmo žvilgsnio) pastoviausia civilinės teisės dalis. Ji reguliuoja visas veikas ar situacijas, galinčias sukurti teises ar būti pagrindu reikalavimams kelti, ir paprastai yra skirstoma į tris dalis:

  • sutarčių teisė;
  • žalos (deliktų)
  • turto įgijimo be pagrindo (unįust enrich-rnent) teisė.

Sutarčių teisei skirti kodeksų skirsniai paprastai pradedami normomis, taikytinomis visoms sutartims, toliau dėstant normas, skirtas atskiroms sutarčių rūšims: pirkimo-pardavimo, nuomos, atstovavimo, paskolos ir t.t. Atsakomybės už žalą samprata civilinėje teisėje yra unifikuota: skirtingai nuo bendrosios teisės, kuri įvairioms žalos rūšims išplėtojo atskirus skyrius, tai veikiau yra žalos, atsiradusios dėl teisės pažeidimo (tort), o ne įvairių žalos, atsiradusios dėl įvairių teisės pažeidimų, rūšių (torts). Civilinė turto įgijimo be pagrindo teisė buvo išrutuliota iš pagrindinių principų, bet jai būdingas ir solidus precedentinės teisės komponentas.

Nors ir sutartis, ir deliktas yra laikomi vieningos prievolinių santykių srities dalimis, skirtumas tarp sutartinės atsakomybės ir deliktinės (atsirandančios dėl žalos padarymo) atsakomybės civilinės teisės teorijoje yra laikomas fundamentaliu. Tačiau, kaip ir kitų teisinių klasifikacijų atvejais, Šiam skirtumui skirta gausi literatūra nesėkmingai bando tiksliai išaiškinti jo esmę. Ir, kaip ir dėl kitų teisės kategorijų, sistemos, priskirdamos tam tikras veiklas vienai ar kitai sričiai, nėra vieningos. Komparatyvistinėje apžvalgoje prancūzas žalos teisės specia­listas Andrė Tuncas pareiškė, kad šiuolaikinei praktikai būdinga tendencija šiam skirtumui mažėti, nors ir neišnykti, kadangi sutartinė atsakomybė ir atsakomybė dėl žalos padarymo vis labiau susipina, o į pamatinius principus unifikuojant prievolinę teisę (apimančią ir turto įgijimą be pagrindo) atsižvelgiama vis daugiau.

Pagrindiniai prievolinę teisę vienijantys veiksniai yra šie: tai, kad šiuolaikiniai teismai vis daugiau faktų pripažįsta turinčiais teisinę reikšmę; formalizmo atsisakymas; ir protingo pasitikėjimo bei lūkesčių gynimo tendencija. Tačiau tuo pat metu, kai sutartinė ir deliktinė atsakomybė suartėja, prievolinių santykių sritis siaurėja. Anksčiau buvo pažymėta, kad prievolinė teisė iš pirmo žvilgsnio yra stabiliausia civilinės teisės sritis. Pažvelgus į civilinius kodeksus, prievolinei teisei skirti skirsniai mažai tepasikeitė; jie aiškiai yra susiję su seniausiais skirsniais, būdingais civilinės teisės tradicijai. Tačiau greta kodeksų išleisti įstatymai pakeitė tiek prievolinės teisės turinį, tiek jos pamatinę filosofiją .