Sutuoktinių nuosavybės teisė

Sutuoktinių nuosavybės teisė, kuri yra glaudžiai susijusi su Šeimos teise, nuosavybės teise ir paveldėjimo teise, paprastai yra traktuojama kaip atskira civilinės teisės sritis. Civilinis kodeksas nustato ir reguliuoja „teisinį režimą“, t.y. sistemą, kuri apsprendžia visų sutuoktinių, nesudariusių santuokos sutarties, nuosavybės santykius. Teisinis režimas paprastai yra bendrosios nuosavybės (community- property) forma, dažniausiai atskirta nuo nuosavybės, įgytos iki santuokos sudarymo arba dovanojimo ar paveldėjimo keliu, jeigu pastarąją įmanoma taip identifikuoti. Šiuolaikinę tendenciją apibūdina įvairios vadinamosios „atidėtosios bendrosios nuosavybės“ (deferred community) formos, kuomet sutuoktiniai yra laikomi savarankiškais savininkais kiekvieno atskirai santuokoje įgyto turto, tačiau skyrybų arba mirties atveju santuokoje įgytas turtas yra padalijamas lygiomis dalimis. Civilinio kodekso normos, reguliuojančios sutuoktinių nuosavybę, ne tik nustato teisinį režimą, jos paprastai nustato ir reguliuoja keletą alternatyvių režimų, kuriuos galima pasirinkti sudarant santuokos sutartį, taip pat santuokos sutarčių sudarymo ir pakeitimo procedūras.

Civilinės teisės sistemų nuosavybės teisė pripažįsta kilnojamojo ir nekilnojamojo turto skirtumą, maždaug atitinkantį skirtumą tarp asmeninio ir nekilnojamojo turto bendrojoje teisėje. Istoriškai, kaip ir bendrojoje teisėje, žemė buvo laikoma svarbesne už kilnojamąjį turtą ir tai ypač atsispindi ankstesniu kodeksų teisėje. Liberalioji tradicija absoliutizavo nuosavybės teisę, todėl privatinės nuosavybės apsauga buvo laikoma svarbia valstybės funkcija. Tačiau absoliutų nuosavybės teisės pobūdį, įtvirtintą civiliniuose kodeksuose, viešosios teisės įstatymai faktiškai jau seniai yra gerokai apriboję.

Kitas tradicinis nuosavybės pagal civilinę teisę požymis, nebūdingas bendrajai teisei, yra jos vieningumas. Nors civilinė teisė pripažįsta tam tikras bendrosios nuosavybės formas, civilinės teisės teisininkui yra sunku suvokti nuosavybę kaip padalintą laike, kaip tai yra bendrojoje teisėje, skiriančioje dabar esančias ir būsimąsias turtines teises įpreseni and future interests); taip pat jam nežinomas ir skirtumas tarp turtinės teisės pagal įstaty­mą ir turtinės teisės pagal teisingumą (legal and ecjuitable title). Manoma, kad yra tik vienas turto savininkas (arba bent jau koletas bendrasavininkių), o kitos su juo susiję teisės paprastai yra laikomos savininko nuosavybės teisės apribojimais bei trukdymais ją realizuoti. Išsinuomo­tas nekilnojamasis turtas apskritai nelaikomas nuosavybe ir reguliuojamas sutarčių teisės — sudedamosios prievolinės teisės dalies. Tačiau šiuolaikinėje civilinėje teisėje, populiarėjant naujoms dalinės nuosavybės formoms, vieningos nuosavybės idėja, atrodo, silpsta.