Viešoji teisė

Kadangi teisė yra interesų apsaugojimo ir laisvės apribojimo forma, tad formos ypatybėse reikia ieškoti pažymio, kuris skirstytu teisę į dvi rūšis: viešąją ir privatinę.

Viešoji teisė yra ta teisė, kuri tvarko juridinius santykius, kuriuose vienas subjektas yra valstybė, turinti prievartos valdžia; o privatinė teisė yra ta teisė, kuri tvarko juridinius santykius, kuriuose abudu subjektai, yra atskiri asmenys, arba jei vienas jų yra valstybė, tai tiktai kaip turto interesų savininkas (iždas).

Prie viešosios teisės paprastai priskiriama:

  • Konstitucinė teisė;
  • Administracinė – nustato valdymo tikslus ir formas;
  • Baudžiamoji – apibrėžia nusikalstamuosius darbus ir bausmes;
  • Mokesčių teisė;
  • aplinkos apsaugos teisė;
  • tarptautinė teisė – apibrėžia santykius tarp valstybių ir atskirų asmenų padėtį tarptautinėje apyvartoje;
  • procesinės (baudžiamojo, administracinio bei civilinio proceso) teisės šakos;
  • bažnytinė teisė – apima ir juridines bažnyčios nustatytas normas (Kanonus) ir juridines normas, kuriomis valstybinė valdžia nustato bažnyčios padėtį valstybėje.

Privatinės teisės sričiai priklauso šeimos teisė ir turto teisė plačiąja prasme. Turto teisė yra skirstoma į šias rūšis:

  • daiktų teisė,
  • palaikų teisė
  • pasižadėjimų (prievolių) teisė.

Šeimos teisė yra skirstoma į asmens ir turto teisę šeimoje. Visa privatinė teisė yra vadinama dar civiline teise. Vėlesniais laikais iš civilinės teisės buvo išskirta prekybinė (teisė, kuri tvarko turto santykius prekybos srityje.Vekselinė teisė yra prekybinės teisės dalis

Šis teisės šakų skirstymas į viešąją ir privatinę nėra pakankamai tikslus. Pavyzdžiui, konstitucinė teisė reglamentuoja ne tik viešuosius, bet ir privačiuosius visuomeninius santykius tarp privačių, vienas kitam nepavaldžių asmenų, t. y. santykius, susiklostančius vadinamuoju horizontaliuoju lygiu, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad „Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“. Vadinasi, Konstitucija gali būti traktuojama ne tik kaip kitų teisės šakų formavimosi branduolys ir prielaida, bet ir kaip tiesioginio taikymo teisės aktas .

Šiuolaikinė teisė savo funkcijas gali atlikti ir nesiremdama viešosios bei privatinės teisės atribojimu. Tačiau Lietuvos teisinės sistemos reformavimo laikotarpiu ši teisės dichotomija turi ideologinę prasmę -pabrėžia valstybės nesikišimo į privačius turtinius santykius principo esmę, sudaro palankią atmosferą privatinės teisės prioritetiniam plėtojimui – ir metodologinę reikšmę – naudojama kaip turtinių santykių teisinio reglamentavimo diferencijavimo kriterijus.