Viešosios ir privatinės teisės sąveika

Tikrovėje nėra nieko absoliutaus, negali būti ir absoliučios, aiškiai nubrėžtos, neperžengiamos ribos tarp viešosios ir privatinės teisės. Griežtas viešosios ir privatinės teisės atribojimas užkirstų kelią bet kokiam viešosios teisės kišimuisi į privačius santykius, tačiau tarp visuomenės ir privačių interesų nuolat yra tam tikra kolizija, kurią valstybei reikia spręsti. Si aplinkybė ne visada buvo pakankamai įvertinama. Prancūzijos civilinis kodeksas, priimtas 1804 m. veikiant Prancūzijos revoliucijos iškovojimų dvasiai, privatinės nuosavybės ir sutarčių laisvės principus įtvirtino kaip absoliučias ir neliečiamas vertybes. Savo ruožtu taip pat iš naujo buvo įvertinta privatinės ir viešosios teisės atribojimo doktrina. Šios doktrinos kritikos pagrindu tapo žinomo prancūzų teisininko Diugi socialinių funkcijų teisės teorija. Jos esmė yra tai, kad ne subjektinės teisės, bet socialinės funkcijos, kurias nustato socialinės normos, yra kiekvieno privataus santykio subjekto elgesio matas. Vokietijoje vien tik privatinės teisės priemonėmis reglamentuojami turtiniai santykiai negalėjo teigiamai paveikti eko­nomikos plėtros ir užtikrinti bent minimalias socialines garantijas visiems socialiniams sluoksniams. Tokiame civilinės teisės plėtros kontekste trečiajame dešimtmetyje susiformavo „ūkinės teisės“ doktrina, kurios atstovai visiškai arba iš dalies neigė teisės skirstymą į viešąją ir privatinę, pagrįsdami galimybę privatiems santykiams reglamentuoti taikyti ir viešosios teisės normas.

Yra ir kitas, priešingas nei anksčiau aptartasis, viešosios ir privatinės teisės sąveikos aspektas – viešosios teisės reglamentuojamiems santykiams gali būti taikomos ir civilinės teisės normos. Viešajame sektoriuje taip pat susiklosto daug turtinių santykių – mokesčių į savivaldybių ir valstybės biudžetus rinkimas, biudžeto lėšų skirstymas bei jų panaudojimas apmokėti už valstybės ir savivaldybių įstaigų bei institucijų teikiamas viešąsias paslaugas ir kita. Siekiant optimaliai naudoti biudžeto lėšas, civilinei teisei būdingus teisinio reguliavimo metodus (sutartį, nuostolių atlyginimą, netesybas ir kt.) galima taikyti ir viešosios teisės reglamentuojamiems santykiams, kurie susidaro tarp biudžeto asignavimo tvarkytojo (pvz., Švietimo ir mokslo ministerijos) ir tų asignavimų gavėjo (pvz., universiteto).